Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Granauskas

Romualdas Granauskas (g. 1939) – lietuvių kultūros genetinio kodo (at)kūrėjas, agrarinės sanklodos žlugimo vaizduotojas, pasižymintis sovietmečio kritika. Jo kūriniai svarbūs lietuvių mentalitetui pažinti, nes ne tik byloja daug teisybės apie lietuvių gyvenimą pastarąjį pusšimtį metų, bet ir siekia gilesnius archetipinius tautos ir individo egzistencijos klodus. Kūryba pasižymi gamtos, istorijos ir mitologijos sinteze, turtingas stilius remiasi žemaičių tarmės ištekliais.
Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose, 1957 m. baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo šaltkalviu, statybininku, radijo korespondentu, Skuodo rajono laikraščio redakcijoje, kultūros žurnale Nemunas, mokytojavo Mosėdyje. Nuo 1972 m. atsidėjo rašymui ir sukūrė apie dvidešimt prozos knygų: apsakymų, apysakų, esė rinkinių, romanų ir net receptų žuvies patiekalams (Su meškere ir katilu, 1999). Parašė poetinę pjesę Rožės pražydėjimas tamsoj apie XIX a. poetą Antaną Vienažindį (pastatyta 1978), kelis scenarijus kino ir televizijos filmams. Išleistos Granausko prozos rinktinės Vakaras, paskui rytas (1995), Raudoni miškai (1997), Su peteliške ant lūpų (2000). Rašytojas yra pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2000).
Ankstyvieji Granausko apsakymai knygose Medžių viršūnės (1969), Duonos valgytojai (1975) sakralizavo žemdirbių pasaulėjautą, papročius, etiką, buitį, priešino turtingą praeitį ir skurdų sovietmečio palikimą. Jau pirmos jo knygos pasižymėjo menine branda. Apysakoje Gyvenimas po klevu (1988; jos motyvais sukurtas televizijos filmas) rašytojas kritiškais kolchozinio kaimo destrukcijos vaizdais apibendrino agrarinės sanklodos ciklo baigtį.
Apysaka Jaučio aukojimas (1975), rekonstruojanti pagonybės saulėlydį Kurše ir neišvengiamą krikščionybės įsiveržimą, konceptualizavo laisvės ir išdidumo temą, itin aktualią sovietmečio okupacijos aplinkybėmis. Jaučio aukojimas laikomas pačiu moderniausiu ir meniškiausiu iki tol sovietmečiu sukurtu lietuvių prozos kūriniu. Apysakos kolizijos pagrindu rašytojas pasirenka anuomet neuždraustas klišes – okupantų kryžiuočių ir nekaltų gamtos žmonių pagonių lietuvių susidūrimą. Bet ar to jam būtų užtekę? Po metaforų ir mitologijos vaizdine ornamentika matome tragiškas istorijos laužomo žmogaus pastangas gyventi pagal savo paties vidinį įstatymą. Žynio psichikos vaizdavimas atskleidžia žūtbūtinę, gyvybę kainuojančią vidinę kovą (Vanda Juknaitė). Nepasidavusio ir vedamo sudeginti seno žynio vidaus pasaulį Granauskas atskleidžia trimis labai ilgais vidinio monologo sakiniais. Tai ritmiškas, modernios sintaksinės sandaros tekstas – trys sakiniai suformuoja tris kūrinio skyrius. Jaučio aukojime kalbama apie XX a. pabaigos problemas, vedant paralelę tarp pasmerktos išnykti kuršių genties ir okupuotos Lietuvos.
Granausko prozos šerdis – likimiškieji tautos istorijos lūžiai, kultūros tvermė, baltiškieji archetipai, gyvybinga mikrokosmo ir makrokosmo vienovė. Šio rašytojo kuriamas prozos pasaulis atrodo tvarus ir amžinas, nes priartėja prie žmogiškosios prigimties pamatų, prie psichikos gelmių, individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Universalusis lygmuo formuojasi iš neegocentriško, viršasmeninio žvelgimo į istoriją, į laiko gilumą, iš besikartojančių kartų kartoms būdingų motyvų, simbolių, jausenų giminiškumo. Prozoje gausu pirmapradžių elementų (ugnis, vanduo, žemė, saulė), ypatinga pagarba reiškiama medžiui, įvairiems vaisingumo ir derlingumo simboliams. Simetriškos detalės, magiški skaičiai kuria ritualinę aurą (penkios obelys – penki kapai, trys juodo gaidžio plunksnos, dvylika gluosnių, dvylika juodvarnių ir pan.). Granausko proza polisemantiška – ir epiškai „kūniška“, ir poetiškai pakili. Pro kruopščiai kuriamą faktūrą visada prasismelkia nebūtis, transcendavimo pastanga. Prozos tekstą semantiškai tankina padavimo, legendos, sakmės elementai, supinti su rupiomis kasdienybės detalėmis.
Viso to ypač gausu trisdešimt metų pavėlavusioje apsakymų knygoje Gyvulėlių dainavimas (1998), kuri dėl cenzūros negalėjo pasirodyti laiku. Čia Granauskas aktualizuoja dviejų plotmių – materialiosios ir metafizinės – sasąją, slidžią briauną tarp šiapus ir anapus, itin trikdančią mirties akivaizdoje. Mirtingo kūno siekį neišnykti be pėdsako įkūnija trapiai viltingas peteliškės, transcendentiškumo iliuzijos, vaizdinys apsakyme „Su peteliške ant lūpų“. Taip gyvenimui ir mirčiai bandoma grąžinti bent dalelę slapties. Šis kūrinys 1995 m. apdovanotas Antano Vaičiulaičio premija už geriausią Metų mėnraštyje paskelbtą apsakymą – jame mistikos elementai siejasi su egzistencijos slėpiniais ir parodo turtingą seno žmogaus pasaulėjautą. Tai, kas paslėpta, kas yra antrame ar trečiame teksto plane, tampa svarbiausiais akcentais, „vidiniu veiksmu“.
Kiekvieno apsakymo tekstas tankus, keliaplanis. Pasakojimas apie užkastą Mindaugo kalaviją atrodo kaip išgėrusių ambicingų traktoristų prasimanymas ir gryniausia mistifikacija – koks dar Mindaugo kalavijas gali gulėti po dideliu akmeniu provincijos miestelio pamiškėje? Bet mitinis matmuo Granausko tekste visada viršesnis: „kalavijas gulėjo po dideliu ąžuolu, viena pusė buvo samanota, o antra švietė baltai, kaip mėnuo, ąžuolo viršūnėje tupėjo šimtmetinis varnas, nejudėdamas žiūrėjo į tolumas. Sūnus stumtelėjo pečiu akmenį, pats suprasdamas, kad ir dešimt vyrų jo nepajudintų“ („Trys gaidžio plunksnos“). Apsakymo esmė mažumėlę didaktinė: kalavijas iš tikrųjų yra, bet nebėra tikrų vyrų, nebėra jėgos, kuri galėtų jį pakelti.
Paskutiniai Granausko romanai – tylūs sovietinės gyvensenos demontažo pavyzdžiai. Romanuose Duburys (2003), Kenotafas (2005) ir Rūkas virš slėnių (2007) nėra atviros sistemos kritikos – ideologijos veikimas parodomas per kasdienybės rutiną, per paprastų žmonių būties nykumą ir degradaciją, todėl atsisakoma vaizdingo stiliaus, pasakojimas pabrėžtinai nepuošnus lyg paties sovietmečio rūbas. Duburyje pasakojama apie pasyvų, pasidavusį žmogų, kuriam, Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, „buvimas netapo sąmonės aktu“ (pagal šį romaną Gytis Lukšas sukūrė meninį filmą). Romane Kenotafas Granauskas pasakoja jaudinančią istoriją apie pokario mokytojos likimą, balansuojantį ant paranormalumo ribos (vyrą ir du sūnus praradusi moteris kaip sūnų pamilsta veršelį). Šiuo romanu rašytojas pastatė pokario mokytojams simbolinį paminklą – kenotafą. Tradicinis pasakojimas paįvairinamas mistiniais elementais – romaną rašančio sergančio rašytojo lemtis priklauso nuo palangėje augančio beržo.
Negniuždantis, nors tragiškas kūrinys yra romanas Rūkas virš slėnių (2007), pasakojantis luošo provincijos fotografo istoriją. Romanas yra tarsi dar vienas Gyvenimo po klevu variantas, žinoma, kitoks, bet strategija panaši – tai nuosprendis sovietmečio absurdui.
Subtilūs vaikystės išgyvenimai atsiskleidžia penkiose autobiografinėse apysakose (knygos Raudonas ant balto, 2000, Šunys danguje, 2005), kur brutalius karo ir pokario įspaudus vaiko sieloje atsveria knygos, muzikos, ištikimo ryšio su gyvūnais (arkliais, šunimis) motyvai. Trys vienatvės (2011) – memuarinių pasakojimų knyga apie kelią į rašytojų luomą, jaunystės „universitetus“, bičiulišką sovietmečio bohemą. Apysakoje Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis (2012) emocingai kalbama apie šuns ir žmogaus ryšį – augintinio tigrinio bokserio Bulio ištikimybę. Dramatinius Granausko prozos aspektus, rimtas temas, pakilų kalbėjimą papildo pikantiškas humoro jausmas. Rašytojas yra paskelbęs nemažai šmaikščių interviu. Granauskas – antikonformistinės laikysenos rašytojas, vėlyvaisiais kūriniais jam pavyko atskleisti sovietmečio vidinę logiką, režimo, sulaužančio žmonių (nors ir ne visų) likimus ir savimonę, destruktyvumą, todėl paskutinių knygų stilius gal kiek retroaktyvus, bet aktyvus žmogiškąja verte. Granauskas nebijo būti konceptualiai senamadiškas (nuolat eksponuoja svarbiausias nykstančias vertybes ir dėl jų sielojasi), pasakoja paprastai, siužetas plėtojamas nuosekliai, kuriami įsimenami charakteriai. Psichologinis realizmas, kokį dabar rašo Granauskas, atrodo klasikinis it gerai išlaikytas vynas.
Neginčijama realybė Granausko prozoje – vietos dvasia (genius loci). Žemaitija, savi namai, tėviškė. Rašytojas yra sukūręs savitą pasaulį, savo „Makondą“, kaip Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel García Márques), ar „Joknapatofą“, kaip Viljamas Folkneris (William Folkner), ir lokalizavęs ją mažame Žemaitijos miestelyje. Ten šeimos (dažniausiai yrančios, aplinkybių sulaužytos) rate vyksta labai žmogiškos dramos, atskleidžiami subtilūs santykiai. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Su archajine jausena sietinas rašytojo kuriamas negailestingas būties modelis, kuriame dažnai daugiau lemia fatumo galia ar istorinės aplinkybės, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai. Bet visada išlieka orios laikysenos galimybė.
Imponuoja Granausko kalbinis fundamentalizmas, teksto kokybė – čia sudėtingumas slypi paprastume. Šiandien ir žanro, ir atskiro meninio vaizdo vertė smukusi, o prozos kalbinė raiška tapo nepreciziška, todėl skaityti Granauską – tai skaityti tekstus, tebeturinčius sakralumo aurą. Esė knygoje Žodžio agonija (1999) dabarties kultūros krizė siejama su kūniškumo kultu, atotrūkiu nuo metafizikos.
Granausko kūrybą geriausia prisiartinti neakcentuojant kaimo tematikos, o analizuojant vaizduojamą žmogų, ieškant vidinio turinio. Rašytojui svarbu asmens, individualybės tapsmas, žmogaus laikysena kritinėse situacijose, kurios parodo arba savarankiškumą, tvirtą stuburą, arba ištižimą ir nuolankumą. Granauskas rašo ne apie kaimą, o apie protėvių paveldą, išdidumą ir mirtį, todėl žmogus ir mąstymas apie jį turi būti dėmesio centre.

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Granauskas

Ar žinote, kad...